Dalia ČISTOVAITĖ

Dalia ČISTOVAITĖ

Spalio 18 – Lapkričio 16 d.

APIE ROJAUS SODUS

 

Dalia Čistovaitė

Gimė 1970 m. Kaune.
1989–1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas ir įgijo magistro laipsnį.
Parodose dalyvauja nuo 1993 m.
1996–2010 m. Kauno dailės gimnazijoje dėstė dailės disciplinas.
2006–2007 m. dailės mokė kamerinėje dailės studijoje „Art lub“ (Kaunas), užsiėmė individualia dailės terapija.
Nuo 2009 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.
Nuo 2010 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Dailininkė kuria aliejiniais, akriliniais, akvareliniais dažais, pieštuku, mišria technika, tapo ant šilko. Yra surengusi 16 personalinių parodų, dalyvavo 26 bendrose parodose. Kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje, Australijoje, Suomijoje ir JAV.

 

Įprastai rojus suvokiamas kaip pomirtinė palaimos vieta, viltis, savotiškas išsigelbėjimas – šviesa gyvenimo tunelio gale. Tai, kas turėtų suteikti atpildą už visas patirtas kančias, skausmus, neviltis ir baimes. Visą tai, kas privalo likti čia, šiapus, kad neužterštų teritorijos anapus. Rojus buvo, yra ir turi likti švarus, kad kiekvienas įžengęs į jį aiškiai galėtų pajusti skirtumą tarp to, ką paliko, ir to, kas pagaliau jam atiduodama. Taip, rojus – pažadas. Tai, ko laukiama ir dėl ko nerimaujama, kas vienu metu yra ir paprasta, ir stebuklinga. Tai – kaip geismas, traukia ir gąsdina, kai pagaliau suvoki savęs praradimo ir susinaikinimo troškimo mastą. Nors ir žinai, kad atpildas gali trukti ne amžinybę, o tik vieną akimirką, bet tai jau tampa nesvarbu. Kaip nesvarbu ir tai, kad ta akimirka įkainota viso gyvenimo kaina. Niekas nebesvarbu. Toks yra rojaus pažadas. Jis – hipnotizuojantis, nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo valios.

 

Ar kas nors keičiasi, kai rojus žadamas jau dabar, žemėje? Nepabaigus gyvenimo kelionės, nesurinkus visų nesėkmių, neišbandžius naujų galimybių ir neišsėmus skausmų iki dugno. Rojus, kuris egzistuotų greta blogų dienų, juodų minčių, įtampų ar net katastrofų. Ne tik kalbant apie asmeninį santykį su aplinka, bet ir išgyvenant prieštaravimus, vidinius konfliktus. Kai rojus žadamas ne sterilioje, bet gausiai priterštoje negatyvių minčių, emocijų ir įvykių teritorijoje. Kaip/ar galima juo tikėti? Šiuo atveju rojus tampa ne pažadu, bet sąlyga. Sąlyga, kurią turi tenkinti, jeigu nori nenustoti kvėpuoti, regėti šviesą, jausti šilumą. Jeigu nori išlikti. Šis rojus – kasdienybėje, kiekvienoje pilkoje akimirkoje. Jeigu sugebi jį pastebėti, atpažinti, laimi rytojų, taip laimėdamas gyvenimą.

 

Dalios Rojus būtent toks, kuris yra ne kažkur, atitrūkęs nuo mūsų ir veikiantis kaip masalas ar pažadas ateityje, bet toks, kuris įsiterpia kiekvienoje dienoje, kiekvienoje sekundėje. Jos Rojus – saugi ir jauki erdvė, kurioje yra visos sąlygos tarpti žmogaus sielai. Šiame Rojuje, nors ir vingiuotu dvasinių ieškojimų keliu, bet visuomet pasiekiama vidinė harmonija, santarvė su pasauliu. Čia vietos ir laiko užtenka viskam: savęs at/pažinimui, suvokimui visatos dalimi; elementariai, paprastai, bet neretai sunkiai pasiekiamai meilei; prigimtiniam, tačiau vis sparčiau blunkančiam ryšiui su gamta, praeitimi ir istorija. Dalios Rojus – ir ramybės oazė, poilsio, jėgų atgavimo vieta, kur įmanomos beveik visos bendravimo, taip pat ir nebendravimo formos. Vieta, kurioje galimi bet kokie pasirinkimai, priklausantys ne tik nuo proto, gilių apmąstymų, bet ir nuo atsitiktinių, neįpareigojančių minčių, spontaniškų emocijų, fragmentiškų pastebėjimų, nuo bet ko. Dalia siūlo Rojų kaip rezervuarą, kuriame tiesiog gali „susirinkti“ save, kad tai padaręs vėl galėtum grįžti į tai, ką trumpam buvai palikęs, – kasdienybę, su jos visomis spalvomis, šviesomis, taip pat ir tamsomis. Susitikti su tais, kuriuos nori apkabinti, šalia savęs matyti nuolat, ir tais, kuriuos mieliau aplenktum arba iš viso būtum nepažinęs. Jos Rojus – tai, ko reikia kiekvienam kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jeigu nori laimėti rytojų ir gyvenimą.

 

Menotyrininkė Danguolė Ruškien

Ankstesnės parodos