Jūratė MYKOLAITYTĖ

Jūratė MYKOLAITYTĖ

Kovo 29 – Balandžio 24 d.

Vilnietės tapytojos Jūratės Mykolaitytės kūrinių paroda „Baroti“ galerijoje – ne pirma Klaipėdoje. Tačiau kaskart ji tampa įsimintinu įvykiu.

Dailininkė studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute tapybos specialybę (1972–1978), nuo 1979 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Ukrainoje, Suomijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Latvijoje, Čekijoje, Graikijoje, JAV, Rusijoje, Turkijoje, Danijoje, Kinijoje), surengė arti pusšimčio individualių parodų. Nuo 1988 m. J. Mykolaitytė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, jos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Maskvos dailės fonde, Dodge muziejuje Detroite, jų turi įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje bei užsienyje.

Šiuolaikinėje lietuvių tapyboje Jūratės Mykolaitytės kūryba stovi tarsi nuošalyje koloristinių tradicijų, abstrakcijų, o juo labiau nuo naujojo meno apraiškų. Jos tapyba išsiskiria savitu požiūriu į objektą ir jo interpretaciją. Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis „kita realybe“, detalus piešinys, plonasluoksnė, tapymo maniera, monochrominis koloritas, kur svarbiau už spalvą yra šviesos ir šešėlių santykiai.

Pagrindinis jos paveikslų „herojus“ – fantastinis miestas, kuriame atpažįstami ne tik realūs Vilniaus, dažniausiai Užupio, motyvai, kurie virsta vizijomis, sapnais, regėjimais, svajonėmis. Meistriškai tapoma tikrovė, sukeičiant daiktų ypatybes, realius vaizdus gretinant su iliuziniais pagimdo kitą realybė – fantastinį miestą. Šis miestas – tarsi postcivilizacinė nuojauta: fantasmagoriški statiniai, tąsūs tarsi ištirpęs vaškas, o tarp jų įsiterpę netikėtų proporcijų peizažo ir natiurmorto elementai prilygsta architektūriniams motyvams.

Pastaruoju metu J. Mykolaitytės kūryboje itin aktualus plokštumos ir erdvės santykis. Regis, dvimatėje drobėje dailininkei darosi pernelyg ankšta. Ji ir anksčiau nevengė „išeiti“ už paveikslo ribų – kartu su a. a. Klaudijum Petruliu ir Algirdu Petruliu jie pirmieji ėmė tapyti laikrodžius, kompozicijas dėliojo iš keleto drobių ir pan. Tačiau pastaruoju metu, keičiant paveikslo formatą, sukuriamas savarankis kinetinis tapybos objektas, kurio besikeičiantis vaizdas kaskart įgyja naujų interpretacijų.

Nepaprastai erdvi J. Mykolaitytės meninė vaizduotė žiūrovams teikia ne tik estetinį malonumą, bet ir peno apmąstymas. Būdama atidi vizionierė, savo kūryboje ji sąmoningai pasitelkianti fikcinį pasakojimą. Neatsitiktinai didelį dėmesį menininkė teikia kūrinių pavadinimams (dažniausiai labai lakoniškiems), kurie yra savotiška nuoroda, padedanti žiūrovams pasinerti į siurrealistinį jos paveikslų naratyvą.

Dailėtyrininkė  dr. Danutė Zovienė

Ankstesnės parodos