Klaudijus Petrulis

Kovo 4 – 31 d.

Tapytojas ekspresionistas K.Petrulis gimė 1951 metais Vilniuje. 1977 metais jis baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), tapybos specialybę. Jau kitais metais debiutavo Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje Kaune. Nuo tada K.Petrulis pradėjo aktyviai eksponuotis grupinėse parodose Lietuvoje, vėliau ir užsienyje: Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Turkijoje, Vokietijoje.

Personalines parodas dailininkas rengė nuo 1989 metų, jų būta beveik 40.

K.Petrulis tapė ne tik ant drobės. Be molbertinės tapybos, jis ėmėsi ir laikrodžių mechanizmų užtapymų, ir objektų, ir koliažo meno, savita, įvaldyta maniera perteikdavo nuotaikas, kasdienybės vaizdinius.

K.Petrulio tapybai svarbiausia yra forma, spalva ir išryškėjusi faktūra. Jis dirbo išskirtine technika. Dailininkas itin daug dėmesio skirdavo paviršiams ruošti, tuomet plokštele kurdavo piešinį. Taip daugiasluoksnės kūrinių faktūros prisidėdavo prie judėjimo įspūdžio. Iš po tarpusavyje persidengiančių sluoksnių atsirasdavo tarytum raidės, skaičiai, kitokie ornamentai.

„Svarbiausia – nesupainioti durų. O žengiant į K.Petrulio tapybos darbus, koliažus ar objektus – visai nesunku tai padaryti . Plastinės kompozicijos, sudarytos iš labai skirtingų elementų, sukuria pasaulį, kurio užkoduotas prasmes besiaiškinant apima net žaidybinis azartas. Įtariu, kad autorius tą azartą skatina tyčia ir pats vėliau mėgaujasi pašaipiai žvelgdamas iš šono į žiūrinčiojo pastangas atrasti esmę. Nuostabiausia, kad tos prasmės kiekvieną kartą gali keistis, ir vargu ar kas galėtų pasakyti neginčijamai teisingą jų šifrą. Kita vertus , Klaudijaus paveikslai – dažnai panašūs į netikėtus sapnų vaizdinius, kurių atsibudus neįmanoma arba net nesinori prisiminti. Bet sapno pėdsakai lieka. Ir tapyba – tarsi bandymas priminti kažką pamiršta. Pasiklydę atmintyje vaizdai nusėda paveiksluose. Ornamentai, kontūrai, raidės, skaičiai – tai fragmentai, kurie padeda suformuluoti atminties paveikslą.” /menotyrininkė Ugnė dalinkevičiūtė/

K.Petrulio paveikslų pavadinimus dažnai sugalvodavo jo žmona tapytoja Jūratė Mykolaitytė. Dažnas jų – iš vieno žodžio. K.Petrulis yra sakęs, kad daugiau nei du žodžiai pavadinime yra per daug.

 K.Petrulis su J.Mykolaityte kartu rengė kolektyvines parodas.

 Šią parodą Baroti galerijoje pristatys  Jūratė Mykolaitytė

Ankstesnės parodos