Monika Furmanavičiūtė

Balandžio 8 – Gegužės 4 d.

PAVIRŠUTINĖ

Į moters kūną pažvelgiau kaip į paviršių. Tai slėpiningas apvalkalas, gebantis pažinti, manipuliuoti, teikiantis malonumą ir skausmą, kuriantis gyvybę ir tuo pačiu neišvengiantis savo paties mirtingumo. Jean Baudrillard yra sakęs: “Nėra nieko gilesnio už paviršių”… Žaidžiu su faktu, kad pati tapyba yra paviršius ir vengiu gylio, dvasingumo sąvokų.

Akcentuojamas moters kūnas nepriešinamas intelektui, o pabrėžiama didesnė geba talpinti ir dęrinti. Kvestionuoju – kuo moteris gali būti.

Kūryba man kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu santikyje su aplinka.

Matuojuosi įvaizdžius, kaip svetimus rūbus. Tokiam santikyje patogiausia būti nuogai.

Aplinkoje matau vis naują refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi.

Naudoju savo kūną kaip modelį eksperimentams. Kaip sraigė šliaužiu iš vieno kiauto į kitą.

Praryju ir vėl išspjaunu, apsirengiu ir nusirengiu. Toks būvis tampa nuolatinis, cikliškas, nesibaigiantis.

Pastebiu, kad ieškomų ar planuojamų atsakymų vis nerandu. Tiesa keliauja iš vieno kūno į kitą, iš kūno į objektą ir atgal, bet iš tiesų nėra nei viename.

Monika Furmanavičiūtė

Ankstesnės parodos