Romas KLIMAVIČIUS

Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai

2016 m. sausio 22 d. 17 val. Baroti galerija  kviečia į grafiko Romo Klimavičiaus parodos " Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai" atidarymą. Projektas yra tęstinis, paroda toliau plėtoja dailininko anksčiau pradėtą ilgametį tyrinėjimą, kurį pavadinčiau: "Sakralumo paieškos kasdienybės topologijoje". Šios paieškos apimtyje buvo surengtos parodos "Sakralumas ir banalumas" Kretingos pranciškonų vienuolyne (2004), "Kasdieninės mūsų duonos…" Klaipėdos Universitete (2007), " Laikas." I.Simonaitytės  bibliotekoje (2009).

Meninė praktika, meninė kūryba savo esminėmis savybėmis ir pačia savo prigimtimi yra sakralizavimo praktika. Menininkas savo rankos prisilietimu, kaip ir kunigas , sakralizuoja mums įprastinius daiktus, padaro juos sakramentaliais, kurie įgyja sakramentalinę prasmę visiems, kas tuo veiksmu tiki. Menininko kuriamos realybės rekonstrukcijos yra sakralinės tiek, kiek sakralinę reikšmę turi jo rekonstruojamas ar atkuriamas objektas arba daiktas. Žmogaus būstas, namai visada, visose kultūrose, vienokiu ar kitokiu būdu yra ir buvo sakralizuojama erdvė, kurią ginti, puoselėti yra šventa žmogaus pareiga. Ypatingą vietą šioje erdvėje užima namų židinys, krosnis, būtent kurią defragmentuodamas, autorius pamėgina kurti savo pristatomus objektus.

Romas siekia meninės išraiškos priemonėmis lokalizuoti namų dvasias sakralinio chronotopo, apibrėžto erdvės ir laiko koordinačių, susietų su mūsų gyvenama erdve, namų erdve, atžvilgiu. Meninės metaforos pagalba jis mėgina apibūdinti gerasias ir nelabasias dvasias, šeimininkaujančias mūsų namuose.

Galimos įvairios namų dvasių atsiradimo traktuotės. Biblijinė, teigianti, kad Viešpats, tverdamas pasaulį, numetė ant žemės visas nepaklusnias ir piktas jėgas, kurios pasikėlusios į puikybę, sukėlė maištą, sukilo prieš Kūrėją. Ant žmogaus galvos nukrito, jo būstuose, namuose ir sodybose apsigyveno nelaukti šeimininkai, geresni ar nelabai geri, ne visada matomi kaimynai. Tokios dvasios pripildo ir užgyvena kiekvieną erdvės kampelį ir skirtingame topose jos gauna skirtingus pavadinimus: namuose: aitvarai, bildukai; miške: giriniai,miškiniai; ežeruose ir upėse: undinės, vandeniai ir pan.

Mitologijos tyrinėtojai teigia, kad namų dvasios įkūnija sakralinę namų atmosferą, tai savotiškas genius  loci  (vietos genijus), nepetraukiamai saugantis ir globojantis žmogaus gyvenimą, jo ūkį ir namus. Įvairūs mitologiniai  personažai atsiranda kaip nedalomi pavidalai nuo pačios Tvėrimo pradžios. Legenda teigia, kad Dievas skėlė titnagu į titnagą ir pasipylė angelai, archangelai, cheruvimai ir serafimai. O kai Šėtonas skėlė titnagus, pasipylė aitvarai, raganos undinės ir panašūs nelabieji.

Autorius siekia meninių instrumentų pagalba užfiksuoti šios dvasinės substancijos buvimą ir veikimą savo gyvenamoje aplinkoje, mūsų namuose ir aktualizuoti ją meninėje realybėje.

Arvydas Piepalius 2016-01-17