Ramūnas GRIKEVIČIUS
5 gegužės, 2017 / 31 gegužės, 2017
Tapyba
Atsakyti į klausimą, kas man yra menas, konkrečiai tapyba, tai tas pats, kas atsakyti į klausimą, kas yra gyvenimo prasmė. Visada turėjau įvairiausių motyvacijų tapyti ar netapyti, visokių atsakymų į: kas yra menas, kas yra tapyba, kas yra gera tapyba, kas yra profesionali dailė, kas yra meistrystė. Ar tapyba dar paveiki, ar ji dar gyva, ar reikalinga šiame amžiuje ir tt.? Ir vis tik, geriausias atsakymas, kokį galiu sugalvoti, lieka - negalvoti apie tai ir jei gali, tapyti toliau ir mėgautis smulkiais ar stambesniais nuosavais atradimais.
Nuo studijų laikų, kai tapyba virto man svarbia mąstymo dalimi, įsitvirtino figuratyvinė tapyba. Visą laiką atrodė ir atrodo, kad ką nors pasakyti žiūrovui, be kurio mažai prasmės tapyti, galiu tik vaizduodamas realius daiktus, figūras, o simbolius, paslėptas ar aiškiai matomas prasmes – geriausiai "užšifruoja" kažkas tikras.
Savo tapyboje bandau rasti bendražmogiškus skaudulius. Specialiai to nesiekiu ir net bandau išvengti, bet kiekvieną paveikslą pradedu pasiknaisiojęs po savo patirčių istoriją. Ilgą laiką klioviausi, kaip man atrodė, savo nuojauta, kurią pamažu pradėjo slopinti patirtis. Ateitis tapo labai nepažini, tačiau šis suvokimas išlaisvina. Man patinka šias dabartines prasmes ir reikšmes tapyti mėgaujantis pačiu tapymo procesu, suteikti svarbą piešiniui, potėpiui, atspalviui. Kiekvienas paveikslas yra atskira istorija, dažnai labai asmeniška. Savo paveikslų kompozicijas konstruoju iš mano realybėje dominuojančių simbolių, atsitikusių įvykių, matytų vaizdų, ironiško požiūrio į savo asmeninį gyvenimą, buities ir būties santykių dermės . Visa tai drobėse įgauna naujas daugiabriaunes prasmes. -Ramūnas Grikevičius
